Apie tai, ar leisti vaikams ugdytis šeimoje pagal bendrojo ugdymo programas, Lietuvoje diskutuojama jau kelerius metus. Kol šis nestandartinis mokymosi būdas dar nėra įteisintas, mokiniams ir jų tėvams siūloma progresuojanti alternatyva – mokymasis nuotoliniu būdu.
Nuotolinį mokymą vaikams Lietuvoje teikia 3 mokymo įstaigos: Šiaulių „Sandoros“ progimnazija, Šiaulių Simono Daukanto gimnazija ir Vilniaus Ozo gimnazija.
Lietuviai nuotolinio mokymo sistemas diegia Latvijoje
Vilniaus Ozo gimnazijos direktorius Albinas Daubaras nuotolinį mokymąsi inicijavo dar 2002 m. ir tuomet šis projektas buvo vadinamas eksperimentiniu. Jo vadovaujama mokykla pralaužė ledus šiam mokymosi būdui ir tapo pirmąja tokia mokykla šalyje. Šios Vilniaus gimnazijos patirtį intensyviai perima Latvija – lietuviai apmokė naudotis unikaliu nuotolinio mokymosi modeliu jau keturias kaimyninės valstybės mokyklas ir jis jau spėjo pasiteisinti.
Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu gali mokytis visų klasių mokiniai, taip pat ir abiturientai. Šiuo metu joje nuotoliniu būdu mokosi per 1100 moksleivių. Didžioji dalis šių mokinių – emigrantų vaikai, jų yra apie 800.
Kitą dalį tokių mokinių sudaro neįgalieji, merginos, kurios anksti susilaukia vaiko, intensyviai sportuojantys sportininkai ir įvairių meno šakų atstovai.
„Nueitas nemažas kelias. Pradžioje nuotoliniu būdu mokėsi 24 mokiniai, o dabar – daugiau nei tūkstantis. Mūsų nuotolinio mokymo projektas ir ugdymo proceso skaitmenizavimas labai pasiteisino vien dėl to, jog didėja tokio mokymosi būdo poreikis. Globalizacijos sąlygomis tai yra patogus ir pigus mokymo būdas. Dėl jo galime išlaikyti lietuvybę, emigrantų ryšį su Lietuva ir galimybę grįžti į tėvynę po kiek laiko. Be to, daug kam netinka keltis anksti ir ši problema yra išsprendžiama, nes mokinys pamokas atlikti gali bet kuriuo paros metu.
Yra tėvų, norinčių ugdyti savo vaikus namuose savarankiškai, tačiau manau, jog savarankiškumo poreikį visiškai atliepia nuotolinis mokymasis. Mūsų mokytojai ir specialistai kontroliuoja ugdymo programos reikalus, kad mokinys neatitoltų nuo jos reikalavimų, nes vis tik vaikai anksčiau ar vėliau susiduria egzaminais, ir jeigu tėvai neturi reikiamos kompetencijos, vaikui gali kilti problemų. Visi atlikti darbai mūsų gimnazijoje lieka užfiksuoti, tad kilus bet kokiam konfliktui juos labai lengva analizuoti“, – teigė A. Daubaras.
Paklaustas, ar nuotoliniu būdu besimokantiems moksleiviams netrūksta socializacijos proceso ir bendruomeniškumo ugdymo, direktorius teigė, jog tai visiškai atstoja socialiniai tinklai.
„Pasitikiu socialiniais tinklais. Tai geriau nei atsitiktinai klasėse susodinami mokiniai, kai jose neretai sėdi įvairaus sociakultūrinio lygio jaunuoliai. Tose klasėse dominuoja ne tie, kurie intelektualiausi ir linkę į mokslą bei pažinimą, o truputį brutalesnio tipo jaunuoliai, kurie užgožia likusius vaikus.
O socialiniai tinklai leidžia susiburti pagal interesus, vyksta susirašinėjimai, mokiniai žaidžia tarpusavyje šachmatais, dalijasi eilėmis, požiūriu į istoriją, politikuoja, ginčijasi, ir tas bendravimas vyksta nuolat. Be to, mes visuomet rekomenduojame neformalų ugdymą, kuris tai išsprendžia: būreliai, studijos ir visa kita“, – kalbėjo Ozo gimnazijos direktorius.
Ugdymas šeimoje dar neįteisintas
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokyklų veiklos skyriaus vedėjas Alvydas Puodžiukas teigė, jog nuotolinis mokymo proceso organizavimo būdas šalyje įteisintas nuo 2012 m. ir dar nėra labai populiarus, tačiau siūlomas šeimoms, kurios nenori vaikų leisti į mokyklą.
„Šį mokymosi būdą dažniausiai renkasi tėvai, laikinai išvykę gyventi į užsienį su vaikais ir norintys, kad jų vaikai mokytųsi pagal Lietuvos bendrojo ugdymo programas. Pvz., Šiaulių „Sandoros“ progimnazijoje nuotoliniu būdu pagal bendrojo ugdymo programas mokosi 81 mokinys ir tik 6 iš jų gyvena Lietuvoje.
Žinoma, yra tėvų, kurie norėtų, kad jų vaikai nelankytų mokyklos, ugdytųsi šeimoje. Kol ugdymasis šeimoje Lietuvoje dar neįteisintas įstatymu, tėvams, norintiems savo vaikus ugdyti šeimoje, siūloma pasirinkti nuotolinį būdą. Nusiskundimų dėl ugdymo kokybės nuotoliniu būdu negauname“, – tvirtino A. Puodžiukas.
Jo teigimu, Lietuvoje daugėja tėvų, kurie norėtų, jog jų vaikai galėtų ugdytis šeimoje pagal priešmokyklinio ugdymo, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas.
Pavyzdžiui, Lenkijoje ugdytis šeimoje leidžiama vaikams pagal priešmokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo programas (šioje šalyje ugdymas šeimoje įteisintas įstatymu), Estijoje – pagal vidurinio ugdymo programą.
„Nors intensyvios diskusijos su visomis suinteresuotomis pusėmis – tėvais, mokyklų vadovų asociacijų, savivaldybių ir kt. atstovais – vyksta, prie bendros nuomonės kol kas neprieita.
Reikia rimtai pasverti visus privalumus ir galimus trūkumus. Savo žodį turėtų tarti ir vaiko teisių apsaugos specialistai, ir mokslininkai, ir psichologai. Svarbiausiu dalyku, kalbėdami apie tai, turėtume laikyti vaiko gerovę, jo ateities užtikrinimą. Tėvų noras, kad jų vaikas ugdytųsi šeimoje, suprantamas, tačiau tai neturėtų būti vienasmenis jų sprendimas.
Manome, kad Švietimo įstatymu turėtų būti sudarytos prielaidos tinkamai užtikrinti vaiko teises į mokslą ir vaiko teisių apsaugos principams įgyvendinti, nustatytos esminės sąlygos, kada būtų leidžiama ugdyti vaiką šeimoje, nustatyta tėvų atsakomybė už savo vaikų ugdymo kokybę bei socializaciją ir kt.“, – kalbėjo A. Puodžiukas.